PANAS-( dievas Panas, nors ir buvo vienas seniausių Graikijos dievų, Homero epochoje ir vėliaus, iki II a. Pr. M. E., turėjo nedidelę reikšmę. Jau tai, jok dievas buvo vaizduojamas pusiau žmogus – pusiau ožys (totemizmo atgyvena), rodo jo senumą. Šį Graikijos dievą lydi daugybė mitų ir pasakojimų. Nemažai jų yra susiję su mums gerai žinomu instrumentu-fleita. Kviečiu susipažinti su keletas žymiausių mitų.
Iš pradžių panas buvo miško dievas, piemenų dievas, gyvulių bandų sergėtojas. Net Arkadijoje ir Arge, kur Pano kultas buvo labiau paplitęs, jis nebuvo laikomas Olimpo dievu. Tačiau ilgainiui Panas tapo dievu – visos gamtos globėju.
Dioniso svitoje dažnai galima išvysti dievą Paną. Panui gimus, jo motina nimfa Driopė pažvelgė į sūnų ir, siaubo apimta, puolė bėgti. Jis gimė su ožio kojomis bei ragais, su ilga barzda. Tačiau jo tėvas Hermis apsidžiaugė sūnumi, paėmė jį ant rankų ir nunešė į Olimpą. Visi dievai džiaugėsi Pano gimimu ir šypsojosi, žvelgdami į jį.
Panas nepasiliko gyventi Olimpe ir iškeliavo į ūksmingus miškus, į kalnus. Ten gano jis bandas, grodamas skambia švilpyne. Vos išgirdusios nuostabius Pano švilpynės garsus, nimfos būriais skuba pas jį ir veikiai linksmu rateliu ima suktis žaliame nuo žmonių akių paslėptame slėnyje. Panas ir pats mėgsta šokti su nimfomis. Jam įsilinksminus, smagiai klega miškingi kalnų šlaitai. Linksmai šėlsta nimfos ir satyrai su triukšmingu ožiakoju Panu. Atėjus karštam vidurdieniui, Panas pasitraukia į miško tankmę ar vėsią olą ir tenai ilsisi. Pavojinga tada trukdyti Paną; jis ūmus ir gali supykęs pasiųsti sunkų slegiantį sapną ar, netikėtai pasirodęs, išgąsdinti jį suerzinusį keleivį. Pagaliau jis gali sukelti panišką baimę, kai žmogus galvotrūkčiais puola bėgti, nežiūrėdamas kelio, per miškus, per kalnus, bedugnių pakraščiais, nepastebėdamas, jog bėgdamas kiekvieną akimirką gali žūti. Kartais Panas tokią baimę įkvėpdavo ištisoms kariuomenėms, ir jos pasileisdavo bėgti. Bet paprastai Panas būna maloningas ir geraširdis. Saugo jis graikų bandas, pašėlusiai šoka kartu su menadėmis, lydi vyno dievą Dionisą.
Panas pateko į Olimpą visus dievus sužavėdamas ir džiugindamas savo muzika ir natūralumu. Vieną kartą netgi buvo iškvietęs į muzikos dvikovą Apoloną, lyros dievą, norėdamas išmėginti, kuris geresnis muzikantas. Kalno dievas Tmolas buvo pasirinktas teisėju. Pūtė Panas fleitą, savo paprasta, nuoširdžia melodija keldamas didelį pasitenkinimą sau ir savo gerbėjui Midui, kuris kaip tik tuo metu buvo šalia. Apolonas užgrojo savo lyra, ir Tmolas iškarto nusprendė, kad Apolonas laimėjo. Visi su tuo sutiko, išskyrus Midą, kuris ėmė garsiai abejoti sprendimo teisingumu. Nepakentęs tokio Mido įžūlumo, Apolonas pavertė jo ausis į asilo.
Vienas žymiausių mitų yra apie tai, kaip Panas sukūrė savo švilpynę.
Sairinksė (Syrinx) buvo graži nimfa, kurią mylėjo satyrai ir kiti miško gyventojai, nors ji juos visus atstumdavusi.
Erotas sužeidė Paną savo strele ir Panas išvydęs Sairinksę ją pamilo.
Kartą Panas ją susitiko grįžtančią iš medžioklės. Panoro jis prieiti arčiau jos, tačiau ji jį pamačiusi pasileido bėgti. Ji ėmė bėgti, net nestabtelėjusi išklausyti jo komplimentų. Panas vijosi ją tol, kol pavijo prie upės kranto, kai jai nebebuvo kur dingti. Jai likusi tik akimirka pasikviesti sau į pagalbą vandens dievų. Ištiesė Sairinksė į upę rankas ir ėmė prašyti upės dievo išgelbėti ją. Upės dievas išgido jos maldas ir pavertė ją nendre. Liudėjo Panas nendre paverstos Sairinksės ir išgirdo nendrės šlamėjime Sairinksės atsisveikinimą. Nulaužė Panas keletą nendrelių ir pasidirbo iš jų švilpynę, sutvirtinęs nelygius nendrių stiebelius vašku. Pavadino Panas švilpinę nimfos vardu – Sairinksė. Nuo to laiko Panas mėgsta groti atokiuose miškuose švilpine – sairinksė.
