Dažnai tenka girdėti apie vykstančius labdaros ar paramos renginius. Tokį jau sudėtingą mes laiką gyvename, kad tarp mūsų pagalbos ir atjautos prašančių vis daugėja ir dėkui Dievui nemažai tarp mūsų yra atjaučiančių neįgalų, į nepriteklių ar į nelaimę patekusį žmogų. Kokia vis dėl to yra palaima padėti, kad ir ne pinigais, o patarimu, geru žodžiu, ar paprasčiausiu dėmesiu žmogui. Į tai sulaukti žodį AČIŪ, pamatyti laimingą, viltingą žvilgsnį. Ir kiek ne daug reikia, kad visa tai išsipildytu-mylinčio pasaulį žmogaus su tyra širdimi. Širdis yra minčių, planų, sprendimų buveine, kurios tyrumo dėka darome Dieviškus stebuklus. O jeigu tokių širdžių yra daug, tai jų daromi stebuklai išlieka per amžius.
Tokį stebuklą teko matyti Vilniaus Šv. Roko ligoninėje, kurioje esantys sunkiai sergantys, sukaustyti skausmu ir nevilties žmonės pamatė ir išgirdo neįtikėtina! Juos aplankė būrys grojančių fleitomis, fortepijonu ir dainuojančių angelų. Stebuklas vadinosi „Fleitos muzikos popietė” Jų muzikos skleidžiamus garsus girdėjo net negalintys išeiti iš palatų. Garsai ligoninės koridoriais skleidė tokią šviesą, tokią šilumą kuri išblaškė visą dvasinį skausmą ir neviltį. Angelams nuoširdžiai dėkojo, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose plojo tuo kuo dar galėjo ploti, o nekalbantys dėkojo riedančią ašarą.
Nuoširdžiausią AČIŪ sakau Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokiniams ir mokytojams, ligoninės gydytojams ir visiems prisidėjusiems prie šio stebuklo.