Fleitinių instrumentų įvairovė

     Šiame informatyvių technologijų amžiuje sunku būtų ką nors nustebinti paklausius kas yra fleita, bet jeigu paklaustumėm kokias fleitas pažįstate, kažin ar išgirstumėm išsamesnį atsakymą…
Todėl nusprendžiau šiame tinklaraštyje talpinti švietėjišką medžiagą, temų ciklą apie fleitą ir jos įvairovę. Šią medžiagą žadu talpinti keliais etapais. Kaip be būtų gaila, šių etapų dažnumas priklausys nuo mano užimtumo… Visa medžiaga pagrinde yra paimta iš 2001 m. mano rašyto mokslinio darbo „FLEITA NUO SENIAUSIŲ LAIKŲ IKI THEOBALD BÖHM”. Todėl visų  prašau gerbti mano autorines teises ir šią medžiagą be mano žinios neplatinti. O jeigu būtų toks poreikis, prašau susisiekti su manimi mariuspupkovas@gmail.com, arba fleita.lt@gmail.com ir aptarti tokią galimybę.

        Literatūriniai šaltiniai skelbia, kad viena seniausių pasaulyje išlikusių fleitų yra kaulo švilpynė, padaryta akmens amžiaus meistro maždaug apie 3000 m. pr. kr. su penkiomis šone pragręžtomis skylutėmis. Ji atrodo ir, tikriausiai, skambėtų kaip primityvi senovinė fleita. (K. Spence, 1995m.) Dabar yra randamos žymiai senesnės fleitos.
Akmens amžiaus švilpininkas ir šiuolaikinio orkestro fleitininkas yra lyg ,,broliai”. Bet tenka apgailestauti, kad mes negalime pasigirti tokia gausybe medinių pučiamųjų instrumentų, kokios būta seniau. Besikeičiančios mados, nykstančios civilizacijos, negailestingas laikas paslėpė nuo mūsų didžiulę instrumentų įvairovę. Dabar naudojamos fleitos savo tembru ir techninėmis galimybėmis, be abejo, stipriai lenkia senovinius instrumentus. Taip atsitiko dėl to, kad keitėsi muzikos mados, muzikos visuomeninė reikšmė. Daugybė instrumentų ėmė nykti XVIII a., vienodėjant orkestrams. Todėl apie senovinius instrumentus yra labai sunku rasti išsamesnės medžiagos. Jos galime rasti trečiojo pasaulio šalyse, kurių dar nespėjo paliesti civilizacija, arba iš archeologų rastų instrumentų, kurie, be abejo, nėra taip gerai išsilaikę, kad būtų galima spręsti apie to instrumento garsą, technines galimybes ar jo panaudojimą. Sunku net pasakyti, kas ir kaip buvo grojama tuo ar kitu instrumentu. Mes galime tik spėlioti apie to instrumento išgaunamą garsą, kur ir kokiais tikslais bei kas juo buvo grojama. Apie tai mums gali pasakyti dar išlikusios iš tų vietovių, kur buvo rastas vienas ar kitas eksponatas, tradicijos, pasakojimai ar legendos.

    Paskutinę skelbiamą archeologų informaciją apie seniausias atrastas fleitas galima rasti paskelbtame interneto tinklapyje (http://www.nature.com) Amerikos žurnale ,,Nature”, arba ,,Lietuvos rytas”/1999 09 25 Nr.224 (1 pav.). Čia rašoma, kad archeologai Kinijoje rado seniausią pasaulyje, tebegrojančią fleitą. Gerai išsilaikęs 9000 metų senumo 22 centimetrų ilgio instrumentas turi septynias skylutes. Jis buvo pagamintas iš tuščiavidurio paukščio kaulo. Dziahu archeologinių kasinėjimų metu, Chenano provincijoje buvo rastos dar penkios fleitos ir 30 kitų instrumentų fragmentų. ,,Ji skamba kaip šiuolaikinė fleita. Jos garsas aukštas ir labai patrauklus”, – pareiškė vienas kasinėjimuose dalyvavęs mokslininkas. Be to, Slovėnijoje buvo rastas net 45 000 metų senumo fleitos fragmentas, tačiau juo nebuvo galima groti (Nature 1998).

Nieko nuostabaus, kad tokioje didžiulėje fleitų įvairovėje mes galime susipainioti. Juk jų esama kiekviename kontinente ir visos jos yra skirtingos pagal savo sandarą, skylučių kiekį, garso išgavimo būdą. Ir vis dėlto yra įmanoma surasti panašumų.

1 pav. 9 000m. senumo fleitos (Lietuvos rytas)

Visos fleitos skirstomos pagal garso išgavimo būdą į dvi grupes:
1. Pūstukines fleitas
2. Labialinės fleitas ([lot. labialis < labium – lūpa], kalbot. lūpinis.)

mums galėtų pasirodyti, kad fleitoms su fiksuotu pūstuku gali priklausyti ir paprastas mums gerai žinomas sporte naudojamas švilpukas, arba bocmano švilpukas. Bet nereikėtų užmiršti, kad net ir seniausios švilpukinės fleitos, nors jos yra ir be galo primityvios, turi skylutes, kurių dėka galima išgauti kelis skirtingo aukščio garsus, o tai ir skiria instrumentą nuo paprasto švilpuko. Be abejo, šie instrumentai turi nemažai trūkumų. Jų išgaunamas garsas dažnai būna silpnas, nepastovaus tembro bei derėjimo. Nepaisant to, visi iki mūsų dienų išlikę senoviniai instrumentai turi neįkainojamą istorinę vertę. Ir viskas, ką mes dabar turime muzikiniame gyvenime, turi šaknis gilioje senovėje. Lyginant pūstukinės fleitas su labialinio tipo fleitomis, galima teigti, kad labialinio tipo fleitomis išgauti garsą yra žymiai sunkiau. Vien tik pasižiūrėję į iliustraciją (2 pav.), galime suprasti, kad pūstukinėse fleitose išgauti garsą yra lengva, nes oro srovę į briauną nukreipia bei formuoja fiksuotas kanalas. Tuo tarpu labialinio tipo fleitose (3 pav.) nėra fiksuoto kanalo, kurio dėka oras būtų automatiškai nukreipiamas į briauną, todėl atlikėjui norint išgauti garsą reikia pačiam kontroliuoti lūpų plyšelio dydį, oro srovės kryptį, greitį bei stiprumą. Todėl išgauti labialinio tipo fleitoje garsą yra gana sudėtinga. Tokiu garso išgavimo būdu labialinėse fleitose sudaromi oro virpesiai, kurie ir priverčia skambėti instrumentą (4 pav.).

      Grojant su pūstukinio tipo fleitiniais instrumentais, garsas susiformuoja jau pagamintame pūstuke, kuriame oro srovė pučiamojo kanalo dėka, automatiškai nukreipiama į briauną. Tokiu būdu išpučiamas oras skyla briaunoje visada toje ir pačioje vietoje, ta pačia kryptimi, nepriklausomai nuo lūpų padėties. Todėl pūstukinių instrumentų garso tembras ir stiprumas yra gana siauro spektro, nes pakeisti oro srovės kryptį, plyšio dydį, nuotolį yra neįmanoma, o lūpų funkcijos yra minimalios. Lūpų užduotis yra tik apgaubti pūstuko snapelį. Nežiūrint to, kad labialinio tipo fleitomis išgauti garsą yra gana sudėtinga, vis gi šios fleitos yra žymiai pranašesnės, nei pūstukinės. Labialinio tipo fleitos turi labai platų, įvairų tembrinį spektrą. Derinimo srityje jos yra žymiai paslankesnės, nes vieną garsą galima paaukštinti, arba pažeminti net iki puses tono vien tik keičiant oro srovės kryptį. Pūstukinės fleitos to padaryti negali.
Labialinei grupei priklausančios fleitos gyvavo su pūstukinėmis beveik paraleliai, vienu metu.

Tad labialines fleitas  galima suskirstyti pagal laikymo būdą į dvi grupes:
1. Išilgai laikomos fleitos
2. Skersai laikomos fleitos

      Instrumento laikymo būdas priklauso nuo to, kaip ir kur yra išpjautas angos kraštas bei nuo instrumento vamzdžio išlankstymo. Jeigu pučiamoji anga išpjauta vamzdelio viršuje, atlikėjas privalo laikyti instrumentą išilgai. Taip pat laikymo būdas priklauso ir nuo instrumento vamzdžio išlankstymo. Pavyzdžiui šiuolaikinės labialinės grupės bosinė, kontrabosinė, subkontrabosinė fleitos laikomos išilgai atlikėjo kūno.

     Skersai laikomose labialinio tipo fleitose instrumento galas, esantis arčiau skylutės, yra dažnai užkimštas. Tai daroma tam, kad sutaupyti įpučiamojo oro į instrumentą slėgį, nuo kurio priklauso instrumento skambėjimo tembras, stiprumas bei intonacija. Būtina pažymėti, kad šių laikų fleitinių instrumentų industrija sparčiai evoliucionuoja. Todėl kai kurių instrumentų laikymo pozicija gali būti net ginčijama.
Kaip pavyzdį galima būtų pateikti olandų meistro Helle Hogenhuis gaminamas bosines fleitas:

Bosinės fleitos skambėjimo pavyzdys

 

Toliau pateikiami kiti išilginės ir skersinės labialinės grupės fleitų foto, audio ir video pavyzdžiai:
Skersinės bosinės fleitos pavyzdžiai:

Kontrabosinės fleitos skambėjimo pavyzdžiai:

Subkontrabosinės fleitos skambėjimo pavyzdžiai: