„RESPUBLIKOS” NACIONALINIŲ VERTYBIŲ RINKIMŲ NOMINANTAS – KOMPOZITORIUS
Dienraštis „Respublika“ kartu su „Zonta International“ ir Vilniaus miesto savivaldybe aštuntus metus organizuoja „Respublikos nacionalinių vertybių rinkimus“. Pasibaigus metams Vilniaus miesto Rotušėje organizuojamas apdovanojimų renginys. Per „Nacionalinių vertybių“ apdovanojimų vakarą paskelbiami šių nominacijų nugalėtojai: „Žmogus amžininkas“; „Žmogus istorinė asmenybė“; „Istorinis faktas“; „Reiškinys, garsinаntis Lietuvą“; „Daiktas, objektas, garsinantis Lietuvą“, „Respublikos“ skaitytojų balsas“ ir „Zonta International“ balsas. Nugalėtojams įteikiama specialiai šiam projektui sukurta statulėlė „Šakelė“. „Respublikos“ „Nacionalinių vertybių rinkimai“ skirti atrasti, prisiminti ir parodyti tai, ką turime vertingo.
Vienas iš kategorijos „Žmogus- istorinė asmenybė“ nominantų- kompozitorius Juozas Pakalnis.
Mieli fleitininkai, kompozitoriaus Juozo Pakalnio muzikos gerbėjai, žemiečiai, balsuokime už mūsų nominantą internetiniame puslapyje: http://www.respublikosvertybes.lt/ .
Šiuo kartu noriu atsigręžti į praeitį ir pasidžiaugti mano gimtojo Pakruojo rajono menine praeitimi, rajono, kuris padėjo auginti Lietuvai ir pasauliui aktyvių muzikinio pasaulio veikėjų, taip pat rašytojus Juozą Paukštelį, Eduardą Mieželaitį, dailininką Stasį Ušinską, fleitos virtuozą, dirigentą ir kompozitorių Juozą Pakalnį… Pastarojo muziko kūrybinių nuopelnų sklaidai ne tik Pakruojo rajone, bet ir visoje Lietuvoje ypatingą dėmesį skyrė ir skiria Lietuvos muzikų rėmimo fondas, pasitelkęs jau pusę šimtmečio jo kūrybinio palikimo studijoms atsidėjusį muzikologą Vaclovą Juodpusį, bebaigiantį antrąją jam skirtą monografiją. Su juo ir bandysiu pažvelgti, kad visi pamatytų ir suvoktų, kas gi buvo mano kraštietis J.Pakalnis, kurio gyvenimas truko vos 35 metus.
Sunku net suvokti, sako V.Juodpusis, kaip J.Pakalnis nuo mažų dienų pasinėrė į muzikavimo peripetijas. Vaikščiodamas į Linkuvos mokyklą ir grįždamas namo su vyresniais broliais aiškinosi pirštuotę (pirštų parinkimą grojant įvairiais muzikos instrumentais – red. past.), mintyse grojant baritonu, fleita, net styginiais instrumentais. Visa tai formavo muzikinę vaizduotę, kuri pravertė tolesniam kūrybiniam gyvenimui, leido suvokti atskirų muzikos instrumentų junginių skambesį. Juk nuo jaunų dienų, muzikuodamas Pakalnių šeimos ansamblyje, pažino muzikinį raštą, perrašinėjo atskirų instrumentų partijas ir net pats sukūrė nesudėtingus kūrinėlius – „Atsisveikinimo”, „Paminėjimo” maršus, valsą „Balta lelija”… Tad, suprantama, neatsirado jokių problemų stojant į Klaipėdos muzikos mokyklą-konservatoriją, kurios direktorius Stasys Šimkus nukreipė jį mokytis groti fleita, užrašydamas trumpą charakteristiką: „Uolus, muzikalus, daugiau koncentracijos savy, daugiau gilintis į dvasios gyvenimą.”
Tai buvo tikrai palanki situacija J.Pakalniui, nes Klaipėdoje, S.Šimkaus pakviesti, tuo metu jau darbavosi Čekų noneto artistai.
Čekas fleitininkas A.Bursikas, o vėliau ir P.Beningas išaugino J.Pakalnį – tikrą fleitos profesionalą, virtuozą, vėliau jo muzikavimą ne vienas muzikos kritikas iškėlė iki europinio lygio. O ir pats J.Pakalnis greitai nebesuvokė tų muzikantų, kurie be kliuvinių negalėjo atlikti sudėtingesnių pasažų, virtuoziškesnės muzikos. Net fleitos pamokų metu negalėjo ramiai stebėti solinio muzikavimo, pats sėsdavo prie fortepijono ir improvizuodavo akompanimentą sava muzikine nuojauta. Visur ir visada buvo impulsyvus muzikinei raiškai.
O kokie buvo jo ryšiai su Veselkiškiais, kuriuose gimė, kai mokėsi Klaipėdoje, dirbo ir gyveno Kaune, kai studijavo Leipcige?
Visada buvo labai rūpestingas savo gimtinei, į kurią sugrįždavo vasaromis. Čia svetainėje prie atviro lango skambėjo jo fleita. Beje, jo suplanuotas gėlių darželis tarp gyvenamojo namo ir klėtelės išsaugotas iki dabar. Visada maloniai patarinėjo seserims ir broliams, rūpinosi tėvais, anksti našlaite likusia dukterėčia Aldona, vyriausiojo brolio Jono dukra. Mokėjo ir pasilinksminti, kartu padainuodamas liaudies dainas. Apie tai man pasakojo jo seserys Emilija ir Elzė, broliai, dukterėčia Aldona. Mokėjo džiaugtis Mūšos apylinkėmis, Lietuvos gamta, kurios motyvai suskambėjo jo „Pastoralinėje” simfonijoje, balete „Sužadėtinė”, Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui, „Legendoje” simfoniniam orkestrui… Tai buvo tikras savo krašto patriotas, išgyvenęs visas politines peripetijas, patarinėjęs namiškiams sudėtingiausių krizių metu, norėjęs, kad gimtinė būtų ilgam išsaugota. Net tobulindamasis Leipcigo konservatorijoje nenutolo nuo gimtinės, o kūryboje, studijų darbuose suskambo ne viena lietuvių liaudies melodija, randame apmatų būsimam baletui „Sužadėtinė”.
O kokį J.Pakalnį reikėtų matyti lietuvių muzikos istorijos kontekste, kai muzikos tiek daug ir įvairios?
Kas nepažįsta ar nenori pažinti J.Pakalnio kūrybos, tas jos ir nematys, negirdės. Juk ir pokario metais jis buvo savaip mokomas suprasti. Net „Herojiškosios uvertiūros”, kurtos kaip simfoninė poema „Vytautas Didysis”, kurioje vaizduojama 1410 metų Žalgirio kautynės ir pergalė prieš kryžiuočius, buvo įteigta klausytis kaip kūrinio sovietinei armijai išvaduotojai. Gerai, kad išliko J.Pakalnio rankraštis, patvirtinantis tikrąją šio kūrinio prasmę.
Sovietiniais metais negirdėjome ir jo simfoninės poemos „Lituanica I”, kurioje kai kas girdėjo Lietuvos himną, nors ten įausta tik dainos „Leiskit į Tėvynę” melodija. Tik patylomis buvo ištariama J.Pakalnio baleto „Sužadėtinė” premjeros data Kauno didžiajame teatre – 1943 m. gruodžio 4-oji! Tai vokiečių okupacijos metai, nors kai kurių tyrinėtojų buvo vadintas pirmuoju lietuvišku tarybiniu baletu. Pabijojus ištarti libretininko Stasio Santvaro, pasitraukusio į Vakarus, pavardę, buvo pradėta daug ką balete keisti. Taip po J.Pakalnio mirties atsirado šio baleto versijos, pavadintos „Aušta aušrelė” (premjera 1952 11 23 Lietuvos operos ir baleto teatre) ir „Aušrinė” (1976 02 14 Kauno valstybiniame muzikiniame teatre).
Turėtume ir pasidžiaugti, kad J.Pakalnio vokaline kūryba susidomėjo, ją atgaivino ir sugrąžino į gyvenimą garsios operos solistės Elena Čiudakova, vėliau ir Regina Tumalevičiūtė, su menine įtaiga atlikusios ir įrodžiusios, kad kompozitorius buvo ir puikus vokalo žinovas, sukūręs nuostabias vokalines miniatiūras. Bet ir 1982 metais rengiant J.Pakalnio vokalinių kūrinių rinkinį į jį nepateko chorinė daina „Dariui ir Girėnui” pagal J.Paukštelio eiles (vyrų ir mišriam chorui), „Imago mortis” pagal J.Kossu-Aleksandravičiaus eiles, „Rudens daina” pagal S.J.Urbono eiles. Pastaroji daina į rinkinį nepateko todėl, kad leidyklos „Vaga” muzikos redakcijos vedėjas išsiaiškino, kad teksto autorius yra pasitraukęs į Vakarus ir jam negali išmokėti autorinio honoraro. Nepaisant to, kai kurie J.Pakalnio vokaliniai kūriniai, nors ir nepatekę į rinkinį, buvo ir yra dainuojami, jie turtina lietuvių vokalinės muzikos lobyną.
O kaip plačiai skambėjo ir skamba jo „Romantiškoji uvertiūra”. Dar prieškario metais Vytautas Marijošius ją dirigavo Prahoje, Antrojo pasaulinio karo audrose į plokšteles ji buvo įrašyta Vokietijoje, taip pat diriguojant V.Marijošiui. Lietuvos ambasadorius Venesueloje V.A.Dambrava, Nepriklausomybės dienos paminėjimui sumanęs surengti lietuviškos simfoninės muzikos koncertą, į jo programą įtraukė ir šį J.Pakalnio kūrinį, kurį Karakase tenykščiam simfoniniam orkestrui dirigavo J.Domarkas. Negalima pamiršti ir dirigentės Margaritos Dvarionaitės, fleitininko ir dirigento Augustino Armono, smuikininko Pauliaus Juodišiaus, violončelininko Arūno Palšausko, pianistės Virginijos Dabkutės, Mariaus Pupkovo vadovaujamo Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos fleitų orkestro ir daugelio kitų Lietuvos atlikėjų dėmesio populiarinant J.Pakalnio kūrybinį palikimą.
Turime džiaugtis ir tuo, kad J.Pakalnio vardas, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, padeda ugdyti mūsų valstybės pūtikus – yra į ką lygiuotis, nes kasmet sėkmingai vyksta nacionaliniai J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais konkursai, kad šio muziko vardu pavadinta Pakruojo muzikos mokykla, viena Linkuvos gatvė, kad namas Kaune, kuriame jis gyveno, paženklinta memorialine lenta (skulptorius S.Žirgulis), kaip ir gimtinė Veselkiškiuose.
Šiuo požiūriu tenka žavėtis ir Pakruojo savivaldybės rūpesčiu išsaugant J.Pakalnio gimtinę, kurioje veikia ekspozicija, menanti daugiau kaip prieš 100 metų gimusį muziką, išsaugota nors ir kukli svetainės aplinka. Restauruotas ūkinis pastatas ir klėtelė. Atmintyje lieka čia vykę artimųjų ir bičiulių susitikimai, Pakruojo J.Pakalnio muzikos mokyklos baigimo dokumentų įteikimo ceremonijos, dailininkų plenerų susibūrimai, pagaliau ir ekskursantų apsilankymai. Juk tai gyvuojantis lietuvių muzikos istorinis paminklas, kurių jau ne tiek daug ir likę Lietuvoje.
O Lietuvos muzikų rėmimo fondas taip pat džiaugiasi, kad į fondo rengiamus tarptautinius muzikos festivalius „Sugrįžimai” atvykstantys mūsų tautiečiai iš užsienio nepamiršta J.Pakalnio opusų, kad jie neretai skamba koncertų cikle „Alma mater musicalis” Šv.Jonų bažnyčioje Vilniuje, tarptautiniame menų festivalyje „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu”.
Parengė, Liucija Stulgienė