Artėja kompozitoriaus, dirigento, įžymaus fleitininko Juozo Pakalnio gimimo l00-osios metinės. Neabejoju, kad dėl mūsų šalies kultūros politikos nebuvimo daugelis kad ir puikiausių muzikos atlikėjų ir kūrėjų blanksta gyvenimo verpetuose, nyksta, tarsi kiekvienas saugotųsi nuo kasdieninių audrų ir galvoja apie save. Šį procesą galėčiau palyginti su namo statyba. Kad stogas gerai laikytųsi ir saugotų namą nuo sunykimo, turi būti ir tvirtos sienos, ir ypatingai tvirtas pamatas. Kaip ir medis. Jo šakos ilgai puoš medį, jeigu tvirtas bus kamienas ir tvirtos šaknys. Jei audrai užėjus išgriūs medis – neliks nei šakų šakelių, nei kamieno, nei šaknų. Viskas sunyks.
Dabar gi mes, muzikai, labai dažnai užmirštame savo šaknis, savo praeitį, iš ko mes išaugome. Kiekvienos muzikos srities atstovo galėtume to paklausti. Profesorius Stasys Vainiūnas, buvęs praėjusio šimtmečio puikus kompozitorius ir pianistas, o ir fortepijono profesorius, labai globojo savo mokinius, o jų mokinius jis puikiai vadino savo anūkais. Galima tik pasidžiaugti, kad ir dabar šie jo anūkai toliau tęsia tas tradicijas ir mielai prisimena savo „senelį” ar „prosenelį”.
O kuo gi gali didžiuotis lietuviškoji fleitos mokykla? Visų pirma, kad prie jos ištakų stovėjo Juozas Pakalnis, daugelio amžininkų liudijimu – Europos lygio fleitos virtuozas, grojęs ir orkestruose, ir ansambliuose, ir solo. Šis talentingas berniukas, gimęs netoli Linkuvos, Veselkiškių kaime, nuo mažumės grojo šeimos orkestruose ir ansambliuose, o nuvykęs į Stasio Šimkaus įsteigtą muzikos mokyklą-konservatoriją, mokydamasis pas čeką A.Bursiką ir vokietį P.Beningą, išaugo į puikų, visose srityse pasiekusį aukštų rezultatų muziką, kuris, po mokyklos baigimo, atvyko į Kauno Valstybės teatrą, kurio orkestre jam buvo pavesta užimti fleitos koncertmeisterio vietą. Netrukus į jį dėmesį atkreipė ir Kauno muzikos mokykla, pakvietusi jį pedagoginiam darbui, nuo l933 metų – ir į Kauno konservatoriją. Čia jis derindamas pedagoginį darbą, nuolat reiškėsi kaip baletų, operų ir operečių, simfoninių orkestrų dirigentas, nuolat pasirodydamas ir kaip kompozitorius. Slogiais Antrojo pasaulinio karo metais (1943.XII.4) Kaune buvo pastatytas jo baletas „Sužadėtinė”, kurį pats ir dirigavo. 1948.I.28 dieną, Vilniuje vykstant Lietuvos kompozitorių suvažiavimui, nutrūko jo gyvenimas. Tą tragišką faktą bandė aiškinti ir KGB, dviejuose tomuose sudėjusi tardymo medžiagą.
O pedagoginė J.Pakalnio veikla, 1947 metais pažymėta docento laipsniu, gana mažai tyrinėta. Tarp jo žymesnių mokinių yra Augustinas Armonas, Liudas Survila, Julius Finkelšteinas, Juozas Tomkvaitis… Visus čia suminėtus pažinojau asmeniškai. Mokydamasis Klaipėdos muzikos mokykloje bendravau su J.Tomkvaičiu, bet tada (1953-1957) ir į galvą nebuvo atėjęs J.Pakalnis ir kad pas jį mokėsi J.Tomkvaitis, išugdęs ne vieną fleitininką. Negaliu garantuoti, bet atrodo, kad pas jį tada mokėsi Regimantas Matutis, ilgametis LNOBT orkestrantas, Ipolitas Petrošius, Pranas Škimelis… J.Finkelšteinas iš Izraelio atsiuntė nedidelį pluoštelį gražių prisiminimų apie J.Pakalnį, kuriuos panaudosiu dabar rašomoje knygoje. Bet jis fleitą iškeitė į publicistiką. A.Armonas ir L.Survila gražiai tęsė pakalnišką tradiciją groti fleita ir diriguoti. Pas J. Pakalnį mokėsi prof. L.Survila, o jo mokiniai – L. Čiapas, V.Gelgotas, P.B.Koncė, J.Taškinas, V.Višinskas… Pas A. Armoną mokėsi prof. A.Vizgirda, L.Šulskutė ir daugelis kitų.
Taigi, koks gražus Lietuvos fleitininkų medis išaugo ir iškerojo beveik per šimtmetį! Tai, sakyčiau, nebe paprastas medis, bet tvirtas ąžuolas, kuris ir vandenyje nepūva, o tik pakeičia spalvą.