Šventa Cecilija mergelė, kankinė, muzikos globėja
Lapkričio 22 d.
Lapkričio 22 d.
Cecilijos vardu žinomos 4 šventosios, 5 palaimintosios ir 3 šventieji vyrai. Mūsų Šventoji iš jų žinomiausia. Aiškus dalykas, kad apie mūsų muzikos globėją, taip labai populiarią ir garbinamą bažnyčioje, turime labai mažai istorinių žinių. Net nežinome kada ji gyveno ir kada mirė kankinės mirtimi. Tais laikais nieko nerašyta nei apie chronologiją, nei apie biografiją.
Vienintelis dokumentas, parašytas apie mūsų Šventąją, yra jos kankinės mirties aprašymas. Jis parašytas V amžiuje, tačiau rėmėsi ankstesnėmis tradicijomis, kurios, kaip žinome, krikščionybės pradžioje buvo labai gyvos ir jomis buvo tikima. Šiame dokumente galima rasti aprašymą apie Šventą Ceciliją. Ji kilusi iš žymios romiečių Cecilijų giminės, kuri kažkada Romos valstybėje užėmė aukštas pareigas. Gimė ji III amžiaus pradžioje. Ji buvo ne tik krikščionė, bet savo viduje buvo taip giliai tikinti, kad net susižadėjo su Kristumi. Tačiau tėvai ją privertė pamilti ne mažiau žinomą jaunuolį Valerijoną. Dieną prieš vestuves, kada jie liko dviese, savo mylimajam Cecilija pasakė: „Valerijonai, noriu tau pasakyti savo paslaptį su sąlyga, kad jos neišduosi”. Valerijonas pažadėjo paslaptį saugoti, tada Cecilija pasakė: „Esu krikščionė ir savo širdį atidaviau mylimajam Jėzui Kristui. Jeigu bet kada norėsi mane nuskriausti, mane saugos mano angelas sargas”. Kada Valerijonas paprašė, kad Cecilija jam parodytų jam savo angelą sargą, Cecilija pasakė: „Tu nepažįsti tikrojo Dievo. Ir kol nepriimsi švento Krikšto, tu jo nepamatysi”. Tada Valerijonas paprašė Cecilijos, kad ji supažindintų jį su krikščioniškuoju tikėjimu. Tuomet Cecilija paslapčia nuvedė Valerijoną pas popiežių – šventąjį Urboną I. Kada jie atvyko pas popiežių, Valerijonas pamatė mielą senuką, apsirengusį baltais rūbais, su knyga, kurioje auksinėmis raidėmis buvo parašyti žodžiai: „Yra vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas, vienas Dievas ir Tėvas visų ir visuose” (Ef 4,5-6). Šventasis Urbonas pamokė Valerijoną tikėjimo tiesų ir jaunuolis priėmė iš jo rankų šventą Krikštą. Kada grįžo į Cecilijos namus, pamatė ją nuoširdžiai besimeldžiančią, o prie jos stovėjo angelas, kuris rankose laikė du vainikus – iš rožių ir lelijų, kuriuos uždėjo ant Valerijono ir Cecilijos galvų. Tuomet angelas jiems pasakė: „Šiuos vainikus saugokit, nes aš juos nuo Dievo atnešiau jums”.
Valerijonas turėjo brolį Tiburecijų. Atvedė jį pas popiežių ir paprašė, kad ir jam suteiktų šventą Krikštą. Kada jie grįžo į Valerijono namus, pajuto rožių ir lelijų kvapą. Valerijonas papasakojo broliui apie tuos vainikus. Tada Tiburecijus taip pat pamatė Cecilijos angelą.
Netrukus prasidėjo persekiojimai, pasmerkę Valerijoną ir Tiburecijų mirčiai. Kada vietininkas – teisėjas Almachas sužinojo, kad Cecilija yra krikščionė ir kad savo ir Valerijono turtus išdalino neturtingiesiems, įsakė ją areštuoti. Pakerėti jos žavesio kareiviai prašė Cecilijos, kad ji nežalotų savo jauno gyvenimo. Cecilija jiems atsakė: „Broliai mano, nors ir žinau, kad esate priklausomi nuo valdininko kareiviai, žinau, kad jo spendimui nepritariate. Tačiau darykite tai, kas jums įsakyta. Nebijokite vykdyti nuosprendžio, mano ankstyva jaunystė iškeista į amžiną jaunystę pas mano mylimąjį – Kristų”. Prieš įvykdant nuosprendį, Cecilija 400 kareivių atvedė pas šventąjį Urboną, kad šis juos pakrikštytų. Sužavėtas Cecilijos grožio ir teisėjas prašė jos išsižadėti savo sprendimų, pasigailėti savo jaunystės. O Cecilija jam atsakė: „Už plotelį pelkės gaunu auksą. Palieku namą, žmonių rankomis pastatytą, nes amžiams apsigyvensiu savo mylimojo – Kristaus – rūmuose”. Tada Almachas įsakė kankinimais priversti Ceciliją išsižadėti savo tikėjimo. Įsakė ją pakabinti virš ugnies pirtyje, kad ji kankintųsi nuo karščio ir garų. Dievo stebuklo dėka Cecilija vietoj troškinančių dūmų juto gaivinantį vėjelio dvelksmą. Įsiutęs vietininkas įsakė toje pirtyje ją sukapoti kardu. Tačiau, pakerėtas jos žavesio ir jaunystės karininkas, tris kartus pamojavo kardu, bet neišdrįso Cecilijos nužudyti. Ją tik sužeidė. Iš jos kūno tekantį kraują krikščionys surinko kaip švenčiausią relikviją. Po trijų dienų Cecilija savo sielą atidavė Dievui.
Kaip matome, šiame pasakojime yra daug legendos. Tačiau manoma, kad tiesa yra ta, jog Cecilija kilusi iš garsios giminės, kad ištekėjo už Valerijono ir kad mirė kankinės mirtimi. Popiežiaus šventojo Paskalio laikais Šv. Kaliksto katakombose šalia popiežiaus kriptos atsitiktinai buvo rastas jos kapas. Cecilijos kūnas gulėjo nesuiręs ir nepaliestas, vos padengtas žeme. Popiežius šventasis Paskalis I tuojau pat įsakė jos kūną ir netoliese buvusius švento Valerijono, švento Tiburecijaus, švento Maksimiano, popiežiaus švento Urbono I ir švento Liucijaus kūnus perkelti į šventosios Cecilijos bazilik? (Zatybže), pastatytą jos garbei IV amžiuje. Švento Apolinaro bažnyčioje Ravenoje yra VI amžiaus mozaika, vaizduojanti šventąją Ceciliją. 1599 metais popiežiaus Klemenso VIII valdymo laikais kardinolas P. Sfondratis atliko naujus tyrimus. Toje pačioje šventosios Cecilijos bazilikoje dešinės pusės koplyčioje rado tris marmurines urnas: pirmoje – šventos Cecilijos palaikus, antroje – švento Valerijono, Tiburecijaus ir Maksimiano relikvijas, trečioje – popiežiaus švento Urbono I ir šventojo Liucijaus relikvijas.
Šiandien šventosios Cecilijos bazilika yra pati svarbiausia Romoje. Pagrindiniame altoriuje galima pamatyti medžio drožinį, vaizduojantį šventąją Ceciliją tokioje pozoje, kokioje ją rado palaidotą šventojo Kaliksto katakombose. Bazilika pastatyta toje vietoje, kur stovėjo Valerijono rūmai, kuriuose po vestuvių gyveno jaunavedžiai. Šventosios Cecilijos kultas bažnyčioje visada buvo gyvas. Jos vardas visiems laikams įtrauktas į šventųjų Mišių kanonus.
Šventoji Cecilija yra daugybės chorų ir muzikinių vokalinių ansamblių globėja. legenda byloja, kad ji grojo vargonais. Vargonai jau tais laikais buvo žinomi Romoje, tačiau tai buvo didžiulė retenybė. Pavyzdžiui, juos kaip dovaną iš rytų gavo Cezaris Neronas. Nors tai, kad šventoji Cecilija grojo vargonais, galima priskirti legendai, tačiau yra žinoma, kad ji grojo kitais instrumentais. Romos diduomenė mėgo groti arfa. Šventosios Cecilijos atminimui šiandien leidžiami gražūs liturginiai tekstai.
Šventosios Cecilijos kultas yra itin gyvas. Ji yra daugybės bažnytinių chorų ir muzikinių ansamblių globėja. Jos atminimui rengiama daugybė koncertų. Suvalkijoje sakyta, -jei vyrai nori gauti daininkę žmoną, turi šv. Cecijijos dieną sukalbėti devynerius poterius. Tai liudija mūsų kaimo žmonių vertinamą dainą, muziką.